Informacinio karo frontuose lietuviai, galima sakyti, jau tapo patyrusiais kariais ir tikrai neblogai geba atpažinti ir perprasti Kremliaus skleidžiamą dezinformaciją. Tačiau ne vienintelė Rusija žaidžia šį žaidimą.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu buvo įdomu ir kiek ironiška stebėti, kaip lietuviška informacinė erdvė, atrodytų, ką tik besibaisėjusi tuo, kaip Irano religinių fanatikų režimas liejo savų piliečių kraujo upes, staiga pražydo siaubingai nekokybiškais to paties režimo sukurtais filmukais apie Tel Avivo sunaikinimą, o antraštės skelbė to režimo pareiškimus apie vienos iš artimiausių mūsų sąjungininkių – JAV – pažeminimą, sutriuškinimą ir ajatolų antausius prezidentui Donaldui Trumpui.
Konkrečiai Lietuva nėra Irano propagandos taikinys, tačiau Vakarų Europa ir JAV susiduria su milžinišku islamistinės propagandos srautu ir vis didesnė jo dalis nuteka pas mūsų. Karybos apžvalgininkas Egidijus Papečkys teigia, kad kol kas šio tipo propaganda ir dezinformacija nekelia rimtesnio susirūpinimo Lietuvoje, tačiau tame yra ir blogoji pusė – informacijos srautas lėtai auga, bet į jį niekas nekreipia dėmesio, jau nekalbant apie rimtesnį tyrinėjimą.
– Rusijos dezinformaciją išmokome perprasti, o kieno propagandą galbūt praleidžiame neatkreipdami dėmesio į turinį?
– Šiandien vyksta du skirtingi karai, juos gaubianti propaganda pasiekia ir Lietuvą. Žinoma, sutelkiame dėmesį į Rusiją, o, pavyzdžiui, radikalaus Islamo propagandai dėmesio praktiškai neskiriame, nes nelaikome jos tiesioginiu pavojumi. Sakykime, mėginimai skleisti teroristinę ideologiją ir verbuoti žmones Lietuvoje iš tiesų beveik neturi dirvos, kurioje ją būtų galima sėti. Nors nepamirškime, kad buvo atvejis, kai mergina iš Lietuvos norėjo išvykti ir prisijungti prie „Islamo valstybės“.
Taip pat yra Izraelio–Gazos situacija ir JAV–Izraelio–Irano karas. Abiem atvejais mus taip pat pasiekia propagandinė informacija ir dezinformacija.
– Pastarojo karo pradžioje nustebino tai, kad kurį laiką net lietuviškose socialinių tinklų paskyrose buvo noriai dalijamasi visiškai nekokybiškai padarytais Irano filmukais, kaip triuškinamos JAV pajėgos ir Izraelis. Kuo jie taip patraukė dalį lietuvių?
– Tai paaiškinama paprastai – Lietuvoje vis dar gajus antisemitizmas. Yra žmonių, kuriems net ir DI sukurti Tel Avivo bombardavimo vaizdai kelia teigiamas emocijas, ir net suprasdami, kad skleidžia melą, jie vis tiek dalijasi šiais vaizdais, nes patys norėtų, kad taip įvyktų iš tikrųjų.
Be to, Lietuvoje yra atvykėlių iš Artimųjų Rytų, tarp jų ir palestiniečių, kurie neretai neslepia savo simpatijų teroristinėms grupuotėms ir jų ideologijai. Jau atsiranda ir negausių jų bendraminčių lietuvių tarpe. Jie taip pat kažkiek prisideda prie antisemitinės propagandos sklaidos. Yra studentų palestiniečių, o izraeliečių – ne. Tas pats vyksta lietuviams išvykstant studijuoti į Vakarų Europos universitetus, kuriuose studentų iš Artimųjų Rytų daug daugiau, nei Lietuvoje, o radikalios kairės ideologija neretai yra dominuojanti. Tai reiškia, kad mūsų „progresyvusis“ jaunimas su viena puse kontaktuoja betarpiškai, o su kita neturi visiškai jokio kontakto. Todėl ir Lietuvoje jau buvo keli protestai prieš Izraelio vaikus, bet nei vieno protesto prieš Spalio 7-osios teroristų puolimą prieš Izraelį, dėl kurio ir prasidėjo karas. Lygiai taip pat matėme protestą prieš JAV karą Irane, bet niekas neprotestavo prieš Irano režimo surengtas protestuotojų skerdynes.
– Tai lydi kalbos apie tai, kad reikia skirti antisemitizmą nuo kritikos Izraeliui? Lietuviai skiria šiuos du dalykus?
– Per visą šį laiką aš asmeniškai nė karto negirdėjau konstruktyvios Izraelio kritikos, tik prieš Izraelį nukreiptą propagandą. „Izraelis yra blogis“ ir taškas.
Šiandien vyksta du skirtingi karai, juos gaubianti propaganda pasiekia ir Lietuvą.
– Vakaruose ir šiek tiek Lietuvoje matėme, kaip protestuotojai pastaraisiais mėnesiais vos spėjo keisti vėliavas – Palestinos, Venesuelos, Irano, Kubos… Jų ideologijos esmė – būti „už“ ką nors ar „prieš“ ką nors, konkrečiai JAV?
– Pati šios ideologijos šerdis yra antiamerikietiškumas, turbūt antivakarietiškumas apskritai ir, žinoma, viskas, kas yra prieš Izraelį. Apskritai, šių protestų vaizdai man primena Šaltojo karo laikų demonstracijas prieš JAV ir Izraelį „socialistinėse šalyse“.
– Būtent sovietai Vakaruose padėjo šios pakraipos propagandos pamatus. Sovietų nebėra, o idėja liko?
– Būtent taip. Tai net nelabai slepiama, nes juk niekas už tai nieko nepadarys. Ir Lietuvoje ši ideologija nėra vertinama akademiniu lygiu, nes manoma, kad mums tai neaktualu. Viena vertus, sutinku, kad grėsmė mums nedidelė, bet kita vertus, ši ideologija neišvengiamai ateina pas mus iš Vakarų Europos, o mes net nebandome jos perprasti. Tai potenciali problema. Nedera ignoruoti nė vienos propagandos krypties. Pavyzdžiui, Kinijos propaganda Lietuvoje mažai pastebima ir todėl taip pat mažai nagrinėjama, o tai daryti reikėtų. Be to, klausimas pasidarys tikrai aktualus, kai sulauksime didesnio migrantų skaičiaus. VRM ramina, kad jų nedaugėja, bet vaizdas gatvėje man sako ką kitą ir aš kalbu ne apie Vilnių ar Kauną, o ir mažesnius miestus.
– Kaip vertinate padėtį Lietuvos žiniasklaidoje? Socialiniuose tinkluose periodiškai kyla pasipiktinimo gūsiai, kad akivaizdžiai propagandinius Irano pareiškimus retransliuoja ne tik komerciniai kanalai, bet ir visuomeninis transliuotojas.
– Žiniasklaida dirba pagal savo principus ir smarkiai nekritikuodamas pastebėsiu, kad antraštės Lietuvoje dažnai yra toli nuo tikrovės ne tik Irano karo, bet apskritai bet kokiomis temomis. Portalai siekia dėmesio, o D. Trumpas tikrai nėra populiariausias pasaulio politikas Lietuvoje ir, matyt, neigiamą kontekstą apie jį nešančios antraštės patraukia tam tikrą skaičių skaitytojų. Atskirai šio reiškinio netyrinėjau, todėl mano vertinimai riboti.
Čia veikia senas geras geografijos veiksnys – Iranas yra toli ir daugelis žmonių Lietuvoje juo nesidomi, nežino kokia tai šalis ir koks režimas ją valdo. Kai kas turbūt ir apie masinius protestus negirdėjo. Teherano režimas yra blogis, tačiau tai blogis, kuris mūsų tiesiogiai neliečia.
