Perspėjimai telefone apie vėją ar kaitrą tapo kasdienybe, į kurią dažnai reaguojame tik skubiu pranešimo išjungimu. Tačiau už šio pranešimo slypi sudėtinga sistema, kuri tikros krizės akivaizdoje tampa vienintele gija, padedančia išlikti saugiems.
Svarbiausias paspaudimas
Prisipažinsiu, žiūrint Holivudo filmus apie katastrofas, visada kyla jaudulys, stebint lemtingą akimirką, kai aukšto rango pareigūnas prakaituojančiais delnais priima sprendimą paspausti pavojaus mygtuką. Atrodo, kad tai tik dramatiškas režisieriaus sumanytas triukas. Tačiau bendraujant su specialistais supranti, kad ši įtampa – visiškai tikra.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininkas Ernestas Trunovas yra tas žmogus, kurio rankose – pavojaus mygtukas. Sprendimą jį spustelėti inicijuoja gelbėjimo darbų vadovas, esantis arčiausiai įvykio židinio, tačiau pati aktyvavimo grandinė reikalauja didžiulės atsakomybės.
E. Trunovas pasakoja, kad jausmas spaudžiant mygtuką yra prieštaringas: „Jausmas, kad esi svarbus, sudėtingos gyventojų perspėjimo grandinės narys, besistengiantis įgyvendinti sprendimą laiku, tinkamai ir nesuklysti. Kiekvienas mygtuko paspaudimas turi atoveiksmį, todėl jausmas prieštaringas. Dažniausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nedelsiant matoma reakcija į įvykdytą gyventojų perspėjimą.“
Didžiausias priešas
Daugumai kauniečių, skubantiems Laisvės alėja ar stovintiems spūstyse Savanorių prospekte, sirenų garsas asocijuojasi su šiurpu, o štai PAGD specialistams tai maksimalios koncentracijos metas. E. Trunovas pabrėžia esminę komunikacijos taisyklę: tyla eteryje krizės metu yra pavojingesnė už pačią krizę.
Pirmosios dešimt minučių yra labai svarbios, tačiau ir keliančios stresą, nes jų metu analizuojama gauta informacija, jos šaltiniai, prognozuojama tolesnė situacijos eiga ir jos galimas poveikis gyventojams.
Kai žmonės neturi aiškios ir patikimos informacijos, tuščią erdvę akimirksniu užpildo spėlionės, kaimynų kalbos ir sąmoningai skleidžiama dezinformacija. Tokiose situacijose visuomenė pradeda remtis emocijomis, o ne faktais, o tai tiesiogiai didina panikos lygį ir gali paskatinti žmones priimti netinkamus, pavojingus sprendimus. Todėl valdant krizę komunikacija tampa ne priedu, o pagrindiniu įrankiu – visuomenė negali likti informacinėje tyloje.
Kas fiziškai vyksta tarnybų centre, kai nusprendžiama aktyvuoti sirenas? Pirmosios dešimt minučių apibūdinamos kaip itin įtemptos ir keliančios stresą. Per šį trumpą laiką specialistai privalo veikti žaibiškai.
„Pirmosios dešimt minučių yra labai svarbios, tačiau ir keliančios stresą, nes jų metu analizuojama gauta informacija, jos šaltiniai, prognozuojama tolesnė situacijos eiga ir jos galimas poveikis gyventojams“, – sako E. Trunovas. Anot jo, ypač svarbu išvengti klaidų, kurias gali išprovokuoti informacinės atakos, todėl kiekvienas šaltinis yra tikrinamas kelis kartus, o prireikus pasitelkiama ir kitų institucijų kompetencija.
Atsakomybė už gyvybes
Šis procesas – ne tik techninis mygtuko paspaudimas, bet ir milžiniškas vadybos iššūkis. Aktyvavimo metu informacija privalo tekėti įvairiais kanalais vienu metu: ji turi būti nuolat vertinama ir, jei reikia, sprendimai koreguojami čia ir dabar, laikantis griežto eiliškumo. Nuo to, kaip tiksliai bus atlikti šie žingsniai, tiesiogiai priklauso žmonių informavimo sėkmė ir, svarbiausia, jų gyvybės.
Galiausiai tai ir pasitikėjimo klausimas. Nuo to, kaip operatyviai ir skaidriai tarnybos pasieks gyventojus, priklauso ne tik PAGD, bet ir visos valstybės įvaizdis. „Mes esame įsitikinę, kad kiekvienas siunčiamas pranešimas yra gyvybiškai svarbus“, – reziumuoja E. Trunovas. Jo teigimu, kiekviena krizė yra egzaminas institucijų ryšiui su visuomene, o tinkama komunikacija yra pagrindas, nuo kurio priklauso gyventojų saugumas.
