Kaip miestas išgyvena krizes? Teoriškai savivaldybė nustato taisykles, o verslas prisijungia. Kaip šis mechanizmas veikia Kaune, ar miestas pasiruošęs netikėtumams?
Pokalbiai be parašų
Gyventojams būtų daug ramiau, jei žinotų atsakymus į kelis esminius klausimus. Ar savivaldybė pasirašė konkrečias sutartis su verslininkais, prekybos tinklais ir kepyklomis dėl miestiečių išgyvenimo per krizę? Ar verslas žino savo vaidmenį? Ar šis dialogas apie realią pagalbą išvis vyksta?
„Kalbant apie verslo ir savivaldybės santykį ir sutartis, mano žiniomis, šiandien neturime nė vienos tokios sutarties“, – situaciją atvirai atskleidžia Kauno vicemeras Andrius Palionis.
Tiesa, situacija nevisiškai tuščia. Vicemeras pabrėžia, kad abi pusės rodo iniciatyvą, tačiau viskas kol kas yra diskusijų lygmeniu: „Atsiduriame prie savotiškos „višta ar kiaušinis“ dilemos. Girdime, kad verslas nori būti pasiruošęs ir pats ruošiasi. Tačiau mes, kaip institucija, privalome turėti oficialius susitarimus, kas ir už ką būtų atsakingas krizės metu. Kai prieiname prie šio taško, susitarimų neturime. Tikrai ne dėl mūsų kaltės. Reikia pripažinti, kad civilinė sauga nuo pat nepriklausomybės pradžios iki pastarųjų kelerių metų buvo visiškai nustumta į šalį. Šiandien visos valstybės mastu bandoma greituoju būdu pasivyti prarastus dešimtmečius. Tikiuosi, ateityje šios sutartys atsiras.“
Kol kas realiausias pasirengimas matomas tik savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Atrodo, šiandien tiksliausiai reaguotų ir žinotų, ką daryti, miestui pavaldžios bendrovės – „Kauno vandenys“, „Kauno energija“ ir kt. Savivaldybės atstovų teigimu, šioms įmonėms jau dabar keliami griežti saugumo ir pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms reikalavimai.
Verslo vaidmuo
Lietuvos istorinė patirtis rodo, kad vien valstybinių institucijų pastangų ne visada pakanka. Natūralu, kad žvilgsnis krypsta į tuos, kurių rūpesčiu prekybos centruose atsiranda kiaušinių, duonos, tiesiamos gatvės, statomi tiltai – privatų sektorių, kurio pagalbos krizės metu prireiktų akimirksniu.
„Bandome glaudžiai bendradarbiauti su verslu. Dalyvavau šešiuose seminaruose, pats juos vedžiau ir organizavau, kad pristatytume pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir pagerintume mūsų ryšį su verslininkais“, – teigia Kauno savivaldybės parengties pareigūnas Žydrūnas Subačius.
Vis dėlto, kad ir kiek diskutuotume apie Kauno pasiruošimą, anot Ž. Subačiaus, viskas piramidės principu susiveda į centrinę valdžią: „Už civilinę saugą ir karo padėtį šalyje yra atsakinga valstybė, o savivaldybėms ji tik deleguoja tam tikras atsakomybes ir funkcijas. Reikia suprasti, kad savivaldos yra įpareigotos ir įspraustos į griežtas taisykles ir joms skirtus resursus.“
Tačiau praktika rodo, kad kritiniu momentu popierinių taisyklių neužtenka. Karas Ukrainoje tapo didžiausia istorijoje praktine laboratorija, įrodžiusia, kaip stipri vietos savivalda ir lankstus privatus verslas gali išgelbėti valstybę nuo visiško kolapso, kai centrinė valdžia patiria milžinišką perkrovą.
Užtikrintumas ir garantijos
Kai Rusija pradėjo masines atakas prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą, šalyje atsirado tūkstančiai „Atsparumo punktų“ – vietų, kur gyventojai gali sušilti, įkrauti įrenginius ir rasti interneto ryšį.
Šis mechanizmas suveikė būtent dėl sinergijos: savivaldybės parūpino patalpas mokyklose ar administraciniuose pastatuose, o vietos verslas – degalinės, prekybos centrai, kavinės ir vaistinės – savo lėšomis nupirko pramoninių generatorių, „Starlink“ įrangą ir atvėrė duris visuomenei. Verslininkai akimirksniu suprato, kad jų parduotuvė ar kavinė nebėra tik komercinė erdvė – tai bendruomenės išlikimo sala.
Vis dėlto Kauno savivaldybė kol kas priversta remtis tik savo ištekliais. „Iš esmės viską dengia mūsų valdomos įmonės: vandens tiekimą, šilumos ir iš dalies energijos užtikrinimą, transporto klausimus, sveikatos priežiūrą“, – sako A. Palionis.
Kaip pavyzdį, kodėl aklai pasitikėti vien gražiais verslo pažadais krizės metu yra pavojinga, vicemeras pateikia karčią Charkivo patirtį: „Bendravome su Charkivo atstovais. Iki karo ten viešąjį transportą užtikrino tiek municipalinė įmonė, tiek privatūs vežėjai. Prasidėjus karo veiksmams, pirmosiomis valandomis visi privatūs vežėjai tiesiog nustojo vykdyti veiklą. Miestas galėjo pasikliauti tik savo įmonės transporto priemonėmis ir ištekliais. Todėl mes ir kalbame apie oficialius susitarimus – kad galėtume vieni kitais pasikliauti, pasitikėti ir tiksliai prognozuoti, kokį indėlį krizės situacijoje gausime.“
Būtent tam ir reikalingos teisiškai įformintos mobilizacinės sutartys. Jos leidžia iš anksto suplanuoti ir prognozuoti realią pagalbą iš verslo: konkrečius kiekius, techniką ir laiką. Priešingu atveju lieka tik retoriniai pažadai, kurie lemiamą akimirką gali subliūkšti. „Užtikrintumas, manau, yra reikalingas abiem pusėms“, – reziumuoja A. Palionis.
Neturėdami teisinių sutarčių, mes tiesiog nežinome, ar tos įmonės kritiniu momentu apskritai dirbs.
Įsipareigojimai gąsdina?
Kalbėdama su Kauno savivaldybės atstovais apie maisto atsargų rezervą, ir vėl remiuosi Ukrainos pavyzdžiu. Kai kuriuose šios šalies regionuose savivaldybės krizės pradžioje sudarė tiesioginių susitarimų su smulkiaisiais ir vidutiniais vietos ūkininkais, kepyklomis.
Mechanizmas buvo paprastas, bet efektyvus: savivalda iš savo rezervų garantavo degalų tiekimą, kuris tuo metu buvo didžiulis deficitas, o verslas įsipareigojo dirbti trimis pamainomis ir už savikainą tiekti pagrindinius maisto produktus miesto ligoninėms, slėptuvėms ir socialiai remtiniems žmonėms.
Kaip maisto rezervo klausimą sprendžia Kaunas? „Nors ateitį prognozuoti sunku, šiuo metu dėliojame aiškų algoritmą: savivaldybė skiria lėšų, už kurias per viešuosius pirkimus bus sudarytos maisto kaupimo ir rezervavimo sutartys. Sudarysime susitarimų su maisto gamintojais, kurie rezervą saugos savo sandėliuose, o prireikus jį tieks miestui“, – planus pristato A. Palionis.
Čia susiduria du interesai – valstybinis ir privatus. Nors dalis įmonių demonstruoja pilietišką požiūrį, būkime realistai: verslas veikia pagal rinkos dėsnius ir pirmiausia siekia pelno. Jam dažniausiai nerūpi, kokius vargus vargsta valstybė, – svarbiausia, kad įmonė klestėtų. Vis dėlto verta prisiminti paprastą tiesą: jei neliks saugios valstybės, nustos klestėti ir verslas.
Būtent todėl žodiniai pažadai krizės akivaizdoje netenka prasmės. „Neturėdami teisinių sutarčių, mes tiesiog nežinome, ar tos įmonės kritiniu momentu apskritai dirbs. Tai didžiulė problema. Verslininkai dažnai sako, kad labai nori prisidėti, tačiau kai kalba pakrypsta apie teisinius įsipareigojimus, entuziazmas prigęsta“, – aiškina Ž. Subačius.
Specialistas atskleidžia, kad Kaunas šiuo metu bando pralaužti šiuos ledus, tačiau procesas vyksta lėtai: „Šiuo metu vedame derybas su penkiomis didelėmis Kauno įmonėmis dėl sutarčių pasirašymo. Jos užsitęsė, nes su sutartimi automatiškai prisiimama ir griežta atsakomybė. Privalome tiksliai žinoti: ar ta įmonė tikrai veiks? Ar jos gamybos pajėgumai ir technika prieš pat krizę nebus išvežti į užsienį? Ar liks pakankamai personalo įsipareigojimams vykdyti? Kai prieiname prie šių klausimų, viskas sustoja. Tai nėra išskirtinė Kauno problema – tokia pati situacija yra visoje šalyje. Per visą Lietuvą pasirašytų mobiliųjų sutarčių su verslu kol kas yra labai mažai.“
Žydrūnas Subačius / Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Namų darbai
Vis dėlto Kaunas namų darbus daro. Savivaldybė sudaro specialius katalogus, kuriuose fiksuoja miesto įmonių pajėgumus.
„Katalogus pildome ir maždaug žinome, ką turime. Tačiau šie sąrašai verslo niekuo neįpareigoja, – aiškina Ž. Subačius. – Sutartys būtų aiškaus pasiruošimo priemonė. Valstybė numato kompensacijų ir tam tikrą naudą, tačiau verslas mainais turi prisiimti įsipareigojimus. Štai čia mes ir sustojame.“
Kas bus, jei susitarimų gražiuoju pasirašyti nepavyks, o šalyje kils karo padėtis? Tuomet žaidimo taisyklės drastiškai pasikeis, o miesto vadovai įgis teisę duoti privalomus nurodymus.
„Karo padėties metu viskas skiriama tik gyvybiškai svarbioms funkcijoms. Prireikus įmonės transporto ar sandėlių, įsijungia rekvizavimo mechanizmas, kuris vykdomas per savivaldybę. Administracijos direktorius įgyja teisinių priemonių tiesiog priversti verslą dirbti valstybės labui – nori jie to ar ne“, – teisinius užkulisius atskleidžia Ž. Subačius.
Specialistas pripažįsta, kad dabartinei sistemai trūksta abipusio intereso, o problemos šaknys – gilesnės: „Tai visos valstybės klausimas. Galbūt ministerijos ar Vyriausybė turėtų pasiūlyti patrauklesnių sutarčių formų. Šiandien turime tokią situaciją, kokią turime.“
Istorija rodo, kad prievarta – ne pati efektyviausia priemonė. Ukrainos patirtis atskleidė ką kita. Iki karo šalyje įvykdyta savivaldos reforma prasidėjus invazijai suveikė idealiai: merai ir vietos verslininkai pažinojo vieni kitus asmeniškai. Ištikus krizei, jiems nereikėjo laukti nurodymų iš Kyjivo – kritiniai sprendimai dėl generatorių ar maisto tiekimo buvo priimami per kelias minutes „WhatsApp“ ar „Signal“ grupėse.
Tai stipriausias argumentas, kodėl Kauno valdžia ir verslas privalo rasti bendrą kalbą dar iki bet kokių sukrėtimų – kad ištikus nelaimei nereikėtų griebtis teisinės prievartos, o suveiktų iš anksto suderintas, pasitikėjimu grįstas mechanizmas.
